„Kalbėkimės apie tai, kas skaudu“
Silvos Morkevičienės ir Nijolės Vežbavičienės projektas

         Nuo kovo 22 d. iki 26 d. Lietuvoje vyko daugybė renginių, kuriais buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į patyčių problemą. Ši aktuali problema buvo gvildenama ir Raseinių rajone vykusiuose renginiuose.  Raseinių rajono švietimo centras pagal pateiktą paraišką  A.P.P.L.E. Lietuvos mokytojų fondui ir gavęs finansinę paramą projektui „Kalbėkimės apie tai, kas skaudu“ organizavo renginius rajono ugdymo įstaigų mokiniams ir mokytojams. Šio projekto tikslas yra analizuoti patyčių priežastis mokykloje ir rasti būdus bei metodus, kaip padėti vaikui, patiriančiam fizinį ir psichologinį smurtą.

          Kovo 24-oji buvo skirta šio projekto veikloms įgyvendinti. Nuo ryto Švietimo centro mokymų klasėje šurmuliavo rajono ugdymo įstaigų mokiniai. Jie kartu su Raseinių „Kalno“ vidurinės mokyklos psichologe Lina Pigagaitė  žiūrėjo ir aptarė filmą „Nekentėk tyloje“.

 Mokiniams buvo parengti ir išdalinti lankstinukai su Vaikų linijos pagalbos telefonais, kuriuose nurodyta,  kaip galima padėti skriaudžiamam vaikui. Po psichologės konsultacijų mokiniai, vadovaujami dailės mokytojos metodininkės - Donvinos Dambrauskaitės, piešė plakatus smurto ir patyčių tema „Nestovėk po medžiu“.

        Po pietų į Švietimo centro salę rinkosi rajono ugdymo įstaigų mokytojai, kurie dalyvavo Vaivos Valčeckienės, Kauno rajono švietimo centro pedagoginės psichologinės tarnybos psichologės seminare „Vaiko asmenybės psichologinis pažinimas naudojant piešimo diagnostines galimybes“. Šio seminaro metu buvo kalbama apie vaikų emocijų ir elgesio sutrikimus, patyčių prevenciją, analizuojami mokinių darbai, aiškinamasi, kokiais būdais ir priemonėmis galima padėti patyčias patiriantiems ir iš kitų besityčiojantiems vaikams. Pasak psichologės, agresijos užuomazgos dažnai glūdi šeimoje. Jei tarp suaugusiųjų glūdi pyktis, smurtas, pažeminimai, tokioje šeimoje užaugęs vaikas į kolektyvą ateina su nesąmoningu agresyvumu, nusiteikęs su visais peštis. Smurtas gimdo smurtą ir mokykloje, tarsi taip norėdami atkeršyti savo skriaudėjui, skriaudžia už save silpnesnius. Kito pažeminimas tokiam vaikui padeda pasijusti stipresniam.

    Tačiau patyčios – ne gripas, niekas neskelbia epidemijos ir dažnai patys patiriantys patyčias bijo papasakoti kitiems, kad tave skriaudžia, nes tai yra suvokiama, kaip silpnumo požymis, rodantis, jog nemoki pats spręsti sunkumų. Papasakoti apie stebimas muštynes, patyčias yra taip pat laikoma nepriimtinu elgesiu ir vadinama „skundimu“. Skundimasis ar skundimas yra suvokiami kaip netinkamas, netgi smerktinas elgesys. Mažesni vaikai yra daugiau linkę pasakoti apie tai, kad juos skriaudžia, tačiau vėliau pradeda vengti. Todėl nevertėtų stebėtis, kada paauglys neįvardina savo skriaudėjų ar nebendrauja su suaugusiais, mėginant išsiaiškinti tarp paauglių įvykusias muštynes, nes jau yra išmokęs, kad tokiose situacijose reikia tylėti. Neretai suaugę ir patys vaikui pasako „Nesiskųsk“, „Tvarkykis pats“. Apie savo sunkumus vaikai vengia pasakoti ir dėl to, kad baiminasi, jog patyčios gali sustiprėti, bijo ūmaus tėvų ar mokytojų reakcijos, kuri gali pabloginti situaciją. Iškilusius konfliktus psichologė pataria spręsti, kalbantis apie juos, nevengiant įvardinti problemą. Šiuo atveju atsakomybė tenka suaugusiems – tėvams ir mokytojams.

    Tikimės, kad ši akcija ir šios savaitės renginiai atkreips visuomenės dėmesį į labai opią mūsų šalyje problemą ir padės ją spręsti.

Vieno mokinio plakatas

Kūrybinio proceso metu

Dėmesingi seminaro dalyviai klauso
lektorės Vaivos Valčeckienės

„Pirmokai – prieš klimato kaitą”
vykdytoja Liuba Vaigauskienė
Raseinių “Kalno” vidurinės mokyklos Katalikiškos dvasios skyriaus pradinių klasių mokytoja

Visų pirma, nuoširdus ačiū už projektui suteiktą finansavimą. Sunkus laikmetis šiek tiek pakoregavo numatytus renginius, bet, manau, jog padarėme daugiau (ir dar ne pabaiga) negu buvome numatę. Projektui skirtą finansavimą išleidome tikslingai – pirkome multimedia projektorių. Dar projektą parėmė klasės tėveliai. Buvome numatę pirkti vaizdo kamerą, tačiau ją laimėjome.

 Taigi, ką nuveikėme?

Pirmokai susipažino su nauja sąvoka “klimato kaita”. Darėme bandymus apie šiltnamio efektą, mokiniai bandė įsivaizduoti, kaip jaučiasi mūsų Žemė. Piešėme piešinius ir parengėme stendą “Pirmokai – prieš klimato kaitą”.

Vyko diskusija, ką mes galime daryti kitaip? Kaip išsaugoti Žemę būsimoms kartoms? Mokiniai atsisakė plastikinių maišelių, sandarinome langus, pradėjome taupyti vandenį, elektros energiją, mokėmės rūšiuoti šiukšles.

Mūsų mokykloje 2009-10-28 vyko rajoninė pradinių klasių mokinių konferencija “Vienas vardas – Lietuva”, skirta Lietuvos vardo 1000 paminėti, kurioje pirmokai skaitė pranešimą “Pirmokai – prieš klimato kaitą”. Daugelis stebėjosi, kad gvildename globalinę problemą, tačiau ši problema susideda iš mūsų kasdienių darbų, iš įpročių, kuriuos reikia pakeisti.

Netrukus Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje paskelbė filmukų kūrimo konkursą “Padėk pandai kovoti su klimato kaita”. Kadangi tai atitiko mūsų projekto temą – sukūrėme filmuką “Klasės šeimininkai”.

Jį galima pažiūrėti http://www.youtube.com/watch?v=fsmHzOtxEy8

Šis filmukas – vienas iš nugalėtojų, todėl mes laimėjome kelionę į Vilnių su pamoka Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje informaciniame centre bei vaizdo kamerą.

 Džiaugdamiesi mūsų sėkme bei susipažinę su projektu, į jį įsijungė ir tėveliai.

Kalėdoms eglutės nekirtome, nepuošėme ir dirbtinės – susikūrėme Kalėdas patys. Iš ekologiškų medžiagų, antrinių žaliavų pasigaminome žaisliukus bei papuošėme klasėje augančias gėles.

Kad išliktų Žemė – rūpinamės ne tik augalais, bet ir gyvūnais. Žiema buvo gili, todėl rinkome maistą žvėreliams. Į mišką vežė vyresnieji mokyklos vaikai.

Kovo 20 d. – Žemės diena. Tą dieną susitikome su Dubysos regioninio parko direktoriumi Vygandu Kilčiausku. Jis įdomiai pasakojo apie parskrendančius paukščius, paukščių žiedavimą. Dabar vaikai drauge su tėveliais ir seneliais gamina inkilėlius. Juos įteiksime miškininkams balandžio 22 d. (taip pat Žemės diena). Vyksime drauge įkelti inkilus bei švarinsime Dubysos pakrantes. Balandžio 22 d. mokyklos mokiniams pristatysime sukurtą plakatų rinkinį „Aš saugau Žemę“.

Projektas ,,Didžiuojuosi, kad esu lietuvis"
Ligijos Ubartaitės projektas

Dalyviai: Liuksemburgo Europos mokykla (mokyt. Ligija Ubartaitė), Klaipėdos Prano Mašioto pagrindinė mokykla (mokytojos Irena Micevičienė ir Vilma Narkienė).

Projekto tikslai: 1. Ugdyti mokinių pasididžiavimo savo šalies (miesto) istoriniu, kultūriniu palikimu jausmą.

                              2.   Stiprinti mokinių pilietinę savimonę.

      3.   Ugdyti meilę Lietuvos kraštui, skatinti norą jį pažinti ir saugoti.

      4.   Diegti meilę gimtajai kalbai.

      5.   Ugdyti bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius.

Projekto apibūdinimas:

Džiaugiamės galimybe vykdyti šį projektą ir dėkojame už suteiktą paramą.

Projektą pradėjome  Klaipėdos Prano Mašioto pagrindinės mokyklos ir Liuksemburgo Europos mokyklos mokinių susipažinimu: mokiniai rašė apie save, savo pomėgius. Liuksemburgo lietuvaičiai tyrinėjo istorinę medžiagą apie savo gimtąjį miestą, domėjosi miestu, kuriame dabar gyvena (Liuksemburgu) ir sukauptą medžiagą savo kūrybiniuose darbuose pristatė klaipėdiečiams. Mokinių darbai buvo patalpinti mokyklų informaciniuose stenduose ,,Draugauja Klaipėda ir Liuksemburgas“. Mokiniai ėmė bendrauti laiškais. Tikimės, kad užsimegs tvirta draugystė.

Siekiant pažinti gimtąjį kraštą, buvo organizuota ekskursija po išlikusias senąsias Lietuvos pilis, išsidėsčiusias palei Nemuną: Panemunės, Raudonės, Kauno, Belvederio dvarą. Taip pat aplankyti išlikę piliakalniai ir Trakų pilis. Klaipėdiečiai savo įspūdžiais pasidalino su bendraamžiais Liuksemburge, kurie tuo metu iš įvairių informacijos šaltinių rinko ir tyrinėjo medžiagą apie Lietuvos piliakalnius. Sukaupta medžiaga, pateikta Power Point programoje, sulaukė didžiulio abipusio susidomėjimo.

Puoselėjant senąsias Klaipėdos krašto Kalėdų laukimo tradicijas, klaipėdiečiai surengė Kalėdinių giesmių vakarą mokyklos bendruomenei, kurio metu mokiniai giedojo Kalėdines giesmes, klausėsi mokytojos R.Rimkevičienės sukurtų eilių. Kiekviena šeima išsinešė tvyrojusią ramybę ir susikaupimą į savo namus.

Sausio 13-oji, vasario 16-oji ir kovo 11-oji – svarbios datos kiekvienam lietuviui. Mokiniams buvo pasakojama apie lietuvių tautos sunkų, pilną kančių kelią, siekiant nepriklausomybės. Mokiniai dalinosi savo įspūdžiais piešdami, rašydami rašinėlius ir kurdami eilėraščius.

Gyvoji gamta visada domina mažuosius. Liuksemburgo mokinukai su didžiuliu noru domėjosi Lietuvos paukščiais, gyvūnais ir augalais: ieškojo jų nuotraukų, rinko mokslinę ir etnologinę informaciją. Daug teigiamų emocijų kėlė medžiagos pristatymas. Gyvūnų pamėgdžiojimai, lietuvių liaudies dainos ir žaidimai džiugino ir stebino abiejų šalių vaikus. Klaipėdiečių organizuotame menų projekte ,,Tiesiu ranką draugystei“ skambėjo eilės ir ištraukos iš kūrinių apie draugystę. Susikaupusius jausmus vaikai išliejo savo piešiniuose, išreikšdami meilę gyvūnui, augalui, žmogui. Liuksemburgo lietuvius žavėjo spalvingi klaipėdiečių piešiniai.

Kovo mėn. klaipėdiečiai aplankė Klaipėdos pilies muziejų, kur sužinojo daug įdomių faktų apie miesto įkūrimą, senovės miestiečių gyvenimo būdą. Vaikai domėjosi muziejaus ekspozicija, dalyvavo viktorinoje ,,Ką sužinojau apie Klaipėdą?“.

Pavasaris Lietuvoje neįsivaizduojamas be Kaziuko mugės. Jai klaipėdiečiai ruošėsi labai atsakingai: rinko istorinę informaciją apie mugę, gamino rankdarbius, kepė pyragus. Darbeliai džiugino mugės lankytojus,  o patys ,,prekiautojai“ patyrė daug teigiamų emocijų. Liuksemburgo lietuviai taip pat domėjosi šventės kilme bei tradiciniais gaminiais, patys gamino verbas ir jomis puošė mokyklą.